Žaidimo istorija

STALO TENISO KILMĖ, RAIDA IR BENDROSIOS CHARAKTERISTIKOS

Stalo tenisą žaisti, iš pirmo žvilgsnio, atrodo labai paprasta. Bet jo nesudėtingumas būdingas tik mėgėjų lygiui. Dabar visuose žemynuose mažąją rakėte mojuoja ir 8-mečiai ir 80- mečiai, žaidžia galingi atletai ir neįgalieji, kiemuose žaidžia vaikai, o olimpiečiai – didžiausiuose pasaulio ir sporto rūmuose.Žaidimo tikslas – smūgiuoti kamuoliuką į varžovo stalo pusę taip, kad jis negalėtų jo atmušti. Žaidimas intensyvėja, po smūgio kamuoliuko greitis siekia 170 – 200 km/val. Vidutiniškai kas sekundė – smūgis, kas 3 – 10 sek. – taškas, – toks yra šiuolaikinis meistriškas žaidimas.

STALO TENISO KILMĖ, RAIDA, VYSTYMOSI TENDENCIJOS.

Stalo teniso ištakos glūdi senų senovėje. Vėliau, viduramžiais (1385m.), naudotasi lentele, o XVIa. atsirado teniso raketės, panašios į dabartines. Žaista Italijoje, Prancūzijoje, ir vis dėlto senojo pingpongo ir šių dienų stalo teniso gimtinė yra Anglija. Panašus į dabartinį stalo tenisas buvo žaidžiamas Anglijoje praeito šimtmečio pabaigoje. Žaidimas vadintas įvairiai: Gossima ir Ping Pong (1880 m. Anglija), Whiff – Whaff, Table Badminton, Pim Pam, Indoor Tennis, vėliau – Table Tennis.

Kad stalo tenisas iš saloninio pasidarytų sportiniu žaidimu, daug pasidarbavo pirmieji pasaulio čempionai – vengrai (V. Barna – nepralenkiamas daugkartinis čempionas – 22 aukso medaliai). Pagal čempionatų rezultatus nuo 1936 m. prasidėjo čechoslovakų, nuo 1952 m. – japonų, vėliau – kinų stalo teniso viešpatavimo laikotarpiai. Šiandien stalo teniso elitas – Kinijos, Švedijos, Prancūzijos vyrai, Kinijos ir Korėjos moterys, pavienių talentų yra Belgijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Kroatijoje ir kitur.

Nuo 1958 m., įsteigus Europos stalo teniso sąjungą (ETTU), poriniais metais vyksta Europos, neporiniais – pasaulio čempionatai. 1988 m. stalo tenisas jau buvo žaidžiamas Seulo, 1992 m. – Barselonos ir 1996 m. – Atlantos vasaros, olimpinėse žaidynėse.

PAGRINDINIAI RAIDOS LAIKOTARPIAI

Pagal raketės gumos evoliuciją ir kitas ypatybes skiriami 3 stalo teniso technikos raidos laikotarpiai: primityviosios (1880-1925), tobulesnės (1926-1936 ir 1937-1953), moderniosios (nuo 1954). Pirmuoju laikotarpiu buvo žaidžiama fanerinėmis, vėliau dantyta guma dengtomis, padedančiomis kontroliuoti kamuoliuko atšokimą, sukimąsi raketėmis. 1937 metais tinklelis nuo 17 cm pažeminamas iki 15,25 cm, gerėja sąlygos aktyviems veiksmams. Nuo 1954 metų paplinta raketės, dengtos kempinine guma, netrukus atsiranda ir dvisluoksnė raketė. Kaskart spartėja žaidimas. Nuo 1959-ųjų įsigali sluoksninė raketė (sendvičius).Iš pradžių gebėjimas „laikyti” ant stalo kamuoliuką, t.y. stumdyti, buvo pagrindinis žaidėjų „kapitalas”. Vėliau (1926-1937 m.) tobulėja puolimo ir gynybos technika, tačiau žaidimo laikas neribojamas. 1936 m. pasaulio stalo teniso čempionate sužaidžiamos rungtynės, kuriose dėl vieno taško kamuoliukas permetinėjamas net 2 vai. 5 min. Kitos, komandų, rungtynės trunka 7,5 vai. 1937 m. rungtynių laikąsi apribojamas, draudžiami amerikiečių padavimų pirštais įsukant kamuoliuką triukai. 1951 m.žaisdami kempininės gumos, o 1959 m. – sluoksniuota rakete, tenisininkai, kad palaikytų tempą, naudoja ne tik klasikinius sukamuosius ir pjaunamuosius smūgius, bet ir havolėjų (nestiprius smūgius į atšokusį kamuoliuką), gindamiesi – bloką ir žvakę, puldami – topspiną, labai sudėtingus padavimus. Žaidimą lemia veiksmų intensyvumas, prasideda kontrpuolimo era, kuri tęsiasi iki šiol.

Ilgametėje dvikovoje „Azija-Europa” pirmauja Azija. Lygindami pasaulio čempio¬natų prizininkų procentinį santykį, matome:1969 m. – Azijos sportininkai iškovojo 50%, Europos – 50% medalių;1979 m. – atitinkamai 75% ir 25% ir 1.1.Šiuo metu azijiečių žaidėjų (ypač moterų) pranašumas dar ryškesnis:1995 m. pasaulio čempionate Tianjine visus 7 aukso medalius laimėjo kinai. Trijose olimpiadose Azijos stalo tenisininkai ir tenisininkės laimėjo 44, o Europos – 10 medalių, kiti – nė vieno.  Šiuo metu pasaulyje yra per 30 mln. registruotų žaidėjų, tačiau žaidžiančiųjų -kelis kartus daugiau.

ŽAIDIMO TAISYKLIŲ EVOLIUCIJA

XIX a. pingpongas buvo žaidžiamas pagal nevienodas žaidimo taisykles. Vienas pirmųjų žaidimo taisyklių „Rules and Directions for Ping Pong Gossima” 1891 m. išleido firma „J. Jaques and Son” Anglijoje (C. Baksterio patentas). Po Pirmojo pasaulinio karo 1921 m. P. Bromfildas (P. Bromfield), P. Vordenas (P. Warden), D. Peinas (D. Payne), A. Koris (A. Korris) taisykles kodifikavo. Pirmųjų tarptautinių susitikimų metu taisyklės buvo vienodinamos. Tai viena iš ITTF svarbiausių darbo krypčių. Susitikimas vyko iki 2 arba 3 laimėtų setų. Žaidėjai turėjo keistis padavimais kas 5 taškus žaidžiant iki 21 taško 3,8 cm. skersmens kamuoliuku. Dabar žaidžiama iki 2, 3 arba 4 laimėtų setų, kiekvienas setas – iki 11 taškų, kas 2 taškus besikeičiant padavimais. Pakito ir kamuoliuko dydis, pradėti naudoti 4 cm skersmens (vietoj 3,8 cm) kamuoliukus. XIX a. kai kur vyrauja padavimas pagal teniso taisykles (į varžovo stalo pusę), o nuo 1922 m. (pradėta dar 1906 m.) reikalaujamas „dvigubas” atšokimas. Nuo 1927 m. reikalaujama pamėtėti kamuoliuką, nuo 1947 m. – pamėtėti iš atviro delno ir t.t.

ŽAIDIMO REIKMENŲ RAIDA

Tinklelis pakito nedaug, tačiau, pvz., pirmieji sroveliai buvo lauko teniso tinklo miniatiūriniai stovai. Jo aukštis standartizuotas 1937 m. (nuo 17,5 cm sumažintas iki 6 colių, t.y. 15,25 cm).
XIX a. rakečių danga labai įvairi: jas imta dengti veliūru, fetru, net veidrodėliais. Buvo išmėgintos aliumininės ir kitokios raketės. Iš pradžių žaidžiama raketėmis ilgais kotais, vėliau įvairių formų, svorio, spalvos, dangos raketėmis. Pirmasis dantytą raketės dangą, pavadintą „Antrophos”, 1901 m. patentavo anglas F. Brajanas (F. Bryan) (svoris 0,227 g. g). Šia idėja pasinaudojo ir gumas populiarino E. Gudas (E. Goode), todėl literatūros šaltiniuose jam priskiriami pir¬mumo laurai nevisiškai yra teisėti. Ši danga net 50 metų neturėjo tikro konkurento.
Bandyta dėti įdėklą tarp pagrindo ir gumos: P. Vordenas (P. Warden), G. Dekerii (G. Decker), tačiau 1951 m. pasaulio pirmenybėse V. Fričas (W. Fritsh) iš Austrijos pateikė staigmeną – jo raketės pagrindas buvo dengtas stora kempinine guma, Raketė katapultavo – varžovai kapituliavo: dangos debiutas laidavo pergales. Žaidimo reikmenų kaita tęsėsi ir vėliau – čempionate Bombėjuje japonai su kempinine guma „nušlavė” visą Europą, tačiau eksperimentuota ir toliau. Atsiranda sluoksninės gumos, kurios, įteisintos nuo 1959 m., išliko iki šiol ir kinta tik kokybiškai.
Japonai naudojo lygias sluoksnines gumas kamuoliukui sukti, kinai kamuoliuko greičiui didinti dantytas sluoksnines gumas. 1960-ųjų pradžioje austras T. Holdaj panaudoja antispininę (nesukančią) gumą (lygią, sluoksninę, kurios viršutinė dalis turi mažą trinties koeficientą). 1973 m. kinai panaudoja gumą ilgais dantukais gyny¬bai ir klaidinti. Nuo 1975 m. rakečių pagrindai gaminami ne vien iš medžio (naudojamas anglies, stiklo pluoštas).
Raketės spalvos taip pat kito. Anksčiau buvo draudžiamos tik balta ar labai šviesi spalva. Nuo 1983 m. reikalaujama, kad abi raketės dangos pusės būtų skirtingų spalvų, o nuo 1984 m. pagal ITTF taisykles viena dangos pusė turi būti raudona, kita – juoda. Nuo 1981 m. oficialiose varžybose leidžiama žaisti tiksli ITTF aprobuotomis gumomis (jos pažymimos ITTF žymeniu).
Dabar naudojami įvairūs sluoksnines gumos deriniai, pritaikyti žaidimo stiliui, taip pat naudojamos raketės, abiejose pusėse padengtos skirtingų savybių gumomis. 1993 m. standartizuoti klijai gumoms prie pagrindo klijuoti, mėginama naudoti specialią plėvelę.
Kamuoliukas irgi turi nemenką istoriją. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad 1880 m. žaidžiama kamuoliukais, pagamintais iš kamščio, nuo 1885 m. pradėti naudoti kaučiukiniai kamuoliukai, nuo 1891 m. – celiulioidiniai. Beje, celiulioido (nitui celiuliozės, kamfaro ir alkoholio junginio termoplastas) gamybą patentavo J. W. Hiatas (J.W. Hyatt) iš JAV dar 1869 m., o ne anglas A. Parksas (A. Parkes) 1872 m. Šių dienų istorikai įrodė, jog amerikiečio išradimas padarytas 3 metais anksčiau. Celiulioidinius kamuoliukus Europoje 1890 m. paskleidė iš JAV atvežęs anglas D. Gibas (J. Gibb),
Nuo XX a. pradžios iki 1970 m. buvo naudojami natūralios celiulioido spalvos (balti kamuoliukai. Senieji kamuoliukai buvo lengvesni už šiuolaikinius, nelygių pusių, prastės kokybės. 1929 m. kamuoliuko skersmuo (pagal S. Teodoronskį) buvo 5,7 cm, o svoris – 2,2-2,4 g. 1936-1937 m. atsirado taisyklių pakeitimų, kur nurodoma, kad kamuoliuko perimetras turi būti 114,3-120,65 mm, o 13 kamuoliukų turi sverti 32 g (vienas – apie 2,46 g). Vėliau įteisinti 1969 m. pasirodę geltoni ir oranžiniai, pagaminti iš celiulioido ar iš kitų plastmasių, kamuoliukai. Prieš keletą metų buvo leistina 2,41-2,5: nedidelė svorio paklaida. Dabar žaidžiama 40 mm. skersmens kamuoliukais. Beje, lauko teniso kamuoliukas dengiamas flanele sąlyčio su rakete trinčiai didinti, o stalo teniso, atvirkščiai, – įvairiomis medžiagomis dengiama raketė.
Dar 1902 m. anglai V. Kolejus (W. Colley) ir L.G. Mainlandas (L.G. Mainland knygelės apie stalo tenisą viename iš skyrių („Idealus arbitras”) rašo apie žaidėjų aprangą etiketą. Taisyklėse nurodyta, kad rungtyniaujantys vyrai „džentelmenai” turi dėvėti džemperius, o moterys – sukneles. Ir tik nuo I pasaulio pirmenybių (1926 m.) pradėta daugiu dėmesio skirti aprangos reglamentacijai – spalvoms, reklamos ir kitokių užrašų kiekiui ir kt.

ŠIUOLAIKINĖ ŽAIDIMO ĮRANGA IR REIKMENYS

Šiuolaikinis stalo tenisas iš kamerinio (kambaryje žaidžiamo) tapo didžiausių pasaulio sporto rūmų žaidimu. Europos, pasaulio čempionatai vyksta prie 20-30 (pvz., veteranų – net prie 60-70) stalų. Žaidėjų elitas naudojasi ITTF aprobuota žinomų firmų „Butterfly”, „Joola”, „Yasaka”, „Tibhar”, „Donic”, „Stiga” irkt. reikmenimis, apranga, įranga. Tai Japonijos, Kinijos, Švedijos, Vokietijos gaminiai. Pvz., 1995 m. pasaulio čempionate 52,1% dalyvių žaidė raketėmis, padengtomis „Butterfly” gu-momis.
Populiariausi „Nittaku” kamuoliukai, „Stiga”, „Joola” stalai ir kt. Treniruotėms plačiai naudojami „Butterfly” robotai, videoservisas, o gumos „Sriver” – čempionų ginklas. Per 30 metų jomis iškovota 20 pasaulio ir 70 Europos čempionų titulų.
Vyksta nuolatinė konkurencija, todėl eksperimentuojama, siūlomos naujausios įrangos ir reikmenų modifikacijos. Firmos šefuoja svarbiausias planetos varžybas, remia šalių federacijas, pvz., LSTA – „Butterfly”.
Nors sąlygiškai iš reikmenų svarbiausia yra raketė, tačiau žinotini visi ir viskas apie juos. Pvz., 1995-1997 m. sezonui ITTF patvirtino 52 rūšių stalus, 645 rakečių gumų rūšis (64 firmų) ir t.t. (žr. katalogus).

ŠIUOLAIKINĖS RAKETĖS CHARAKTERISTIKA

                  • sukimas (spin, S);
• greitis (speed, tempo, T);
• kontrolė, arba kamuoliuko „jautimas” (control, K).

ŽAIDIMO RAIDA LIETUVOJE

Atkeliavęs į Lietuvą, stalo tenisas greitai tapo vienu iš populiariausių pramogos ir sportinių žaidimų. Lietuvoje pradėtas žaisti XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje. 1925 m. įvyko pirmasis Kauno sporto klubo (KSK) ir „Makabi” turnyras. 1926 m. surengtas klubų turnyras, o 1927 m. pirmaisiais Lietuvos stalo teniso čempionais tapo kauniečiai O. Gurvičaitė ir J.Šimensas. Čempionatai vyksta kasmet (pertrauka 1945-1948 m.). Pirmasis sporto lygos Stalo teniso komiteto pirmininkas – A. Puske-palaitis (1926-1927 m.). Nuo 1927 m. čempionato pradėta skaičiuoti Lietuvos stalo teniso istorija.
1929 m. Lietuvos vyrų rinktinė debiutavo 111 pasaulio stalo teniso čempionate. 1929-1932 m. pasaulio čempionatuose rungtyniauta nesėkmingai, o nuo 1935 m. mūsų tenisininkai pradeda kopti aukštyn. 1939 m. Egipte (Kaire) V. Variakojis ir V. Dzindziliauskas, E. Nikolskis ir Ch. Duškesas užėmė IV komandinę vietą pa¬saulio čempionate, o V. Dzindziliauskas pateko į stipriausiųjų žaidėjų aštuonetu¬ką. Ch. Duškesas, laimėjęs paguodos turnyrą, pelnė čempionato mažąjį aukso me¬dalį. 1936 m. moterų rinktinė tik vienintelį kartą žaidė pasaulio forume, tačiau nesėkmingai. Tuomet Lietuvoje stalo tenisas buvo žaidžiamas Šiauliuose, Panevė¬žyje, Kybartuose, Prienuose ir kitur, bet tvirtai pirmaudavo Kauno sportininkai.Pokario metais nuo 1949-ųjų rengiami Lietuvos čempionatai. Lietuviams labai gerai sekėsi rungtyniauti pirmuosiuose TSRS čempionatuose: 10 metų (1951-1961) TSRS rinktinę daugiausia sudarė lietuviai, A. Saunoris net 6 kartus apdovanotas TSRS aukso medaliu vieneto rungtyje, jis – 9 kartus Lietuvos pirmoji raketė. Tai – nebepakartojami rekordai.
Beje, gerai pasirodė ir išeivijos lietuviai, tačiau jų sportiniai laimėjimai nebuvo tokį svarūs, kaip Lietuvos stalo tenisininkų. 1960 m. II Europos pirmenybėse A. Saunorio – R.Paškevičiaus pora laimėjo pirmąjį TSRS stalo teniso sidabro medalį. 1962 m. vilnietė L. Balaišytė pripažinta geriausia žemyno jaune. Vėliau ji laimėjo sidabro (1967) ir aukso (1969) medalius pasaulio čempionatuose (TSRS rinktinėje). 1970 m. Europos čempionato aukso medaliu apdovanota rinktinės dalyvė iš Lietuvos A. Skarulienė Kondrotaitė, o 1974 m. – A. Giedraitytė. Šios žaidėjos kolekcijoje 1973 m. pasaulio čempionato sidabro medalis (poroje su A. Strokatovu) ir 1974 m. Europos čempionato bronzos medalis – su Z. Rudnova.
Devintajame dešimtmetyje Europos jaunių čempionatuose sėkmė lydėjo vilnietį M.Krejerį ir kaunietę J.Danilevičiūtę. 1979-1982 m. trenerio L.Sereikos auklėtinė tapo pirmąja vieneto jaunute ir jaune žemyne, o 1983 m. – TSRS vienetų, vėliau – dvejetų čempione. R. Garkauskaitė 1994 m. pasaulio jaunių čempionate pelne vieneto sidabro medalį, merginų rinktine 1993 m. – Europos vicečempionės. Europos čempionatų moterų dvejetų varžybose: 1994, 1996 ir 2002 metais R.Garkauskaitė-Paškauskienė ir J.Prūsienė iškovojo bronzos medalius; 2002 metais R.Garkauskaitė-Paškauskienė iškovojo sidabro, 2000, 2005, ir 2007 metais – aukso medalius. 1996 m. Australijoje vykusioje universiadoje R.Garkauskaitė kartu su K. Totilaite laimėjo sidabrą. Atlantos olimpinėse žaidynėse R.Garkauskaitė vienetų varžybose užėmė 17 vietą. 2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje R.Garkauskaitė-Paškauskienė ir J.Prūsienė moterų dvejetų varžybose iškovojo aukštą 9 vietą. Sėkmingai Europos jaunių čempionatuose dalyvauja jaunieji stalo tenisininkai. Iškovota 14 aukso, 14 sidabro ir 12 bronzos medalių. 1998 m. sidabro medalį dvejetų varžybose laimėjo L.Stankutė ir V.Daunoravičiūtė. Europos jaunučių čempionatuose iškovoti 4 aukso ir 1 bronzos medalis. TSRS asmeniniuose ir komandiniuose čempionatuose Lietuvos stalo tenisininkai iškovojo 61 aukso, 51 sidabro ir 52 bronzos medalius. Daugiausiai įvairių spalvų medalių laimėjo A.Saunonis (22), R.Paškevičius (15), V.Dzindziliauskas (6), M.Krejeris (5), Br.Balaišienė (17), O.Žilevičiūtė (16), J.Prūsienė (11), L.Balaišytė (9).
Lietuvos stalo teniso čempionų vardą daug kartų yra laimėję B. Vitartaitė-Balaišienė – 27 ir V. Variakojis – 23 kartus.
Žymiausi Lietuvos stalo teniso treneriai: Bronė Balaišienė, Ona Sličiuvienė, Julija Urbšienė, Vladas Dzindziliauskas, Leonas Sereika, Vilius Variakojis, Romualda Garkauskienė, Romas Stankevičius ir kt..Aktyviai Lietuvos ir tarptautinės stalo teniso varžybose dalyvauja mūsų stalo teniso teisėjai. Šiuo metu Lietuvoje yra 11 Tarptautinės kategorijos teisėjų. Per 15 trenerių suteiktas nusipelniusio respublikos trenerio vardas, 11 arbitrų -tarptautinė kategorija, buvo parengta beveik 100 sporto meistrų, 6 – tarptautinės klasės.
Per 8 dešimtmečius stalo tenisas tapo vienam masiškiausių, populiariausių ir rezultatyviausių sporto šakų Lietuvoje.